Kas iš tiesų yra signalas
Gary Marcus, žinomas DI kritikas, X tinkle iškėlė klausimą, kuris verslui svarbesnis už politinį triukšmą: ar didelės DI infrastruktūros ambicijos gali atsipirkti vien tik gerinant esamas darbo eigas, ar rinka tyliai tikisi platesnio baltųjų apykaklių darbo automatizavimo. Pirminis šaltinis: Gary Marcus įrašas.
Kodėl tai aktualu įmonėms
Įmonėms ši diskusija nėra teorinė. Jei DI tiekėjai produktus pristato kaip pagalbą darbuotojams, tačiau jų ekonominis modelis remiasi gerokai didesniu automatizavimo mastu, pirkėjai turi vertinti ne tik funkcijas, bet ir diegimo pasekmes: atsakomybę, patikimumą, duomenų kontrolę ir realią investicijų grąžą.
- DI pokalbių asistentas klientų aptarnavime turi būti matuojamas pagal išspręstų užklausų kokybę, o ne vien pagal automatizuotų kontaktų kiekį.
- DI agentas vidinėse procesuose turi turėti aiškias ribas, auditą ir žmogaus patvirtinimą kritiniuose veiksmuose.
- DI balso robotas pardavimuose ar įvadiniame pokalbyje turi kelti pasitikėjimą, o ne tik mažinti darbo sąnaudas.
Praktinė WebEdge išvada
Marcus tezė neturėtų būti priimama kaip įrodymas, kad darbo rinka būtinai pasisuks viena kryptimi. Tačiau ji tiksliai apibrėžia riziką: dideli DI pažadai turi būti tikrinami per patikimumą, saugą ir aiškius verslo rezultatus. Įmonėms verta pradėti nuo siaurų, matuojamų procesų, kuriuose galima palyginti žmogaus ir DI rezultatą, o ne nuo plataus pažado pakeisti visą funkciją.
WebEdge požiūris: DI vertė versle atsiranda ne iš garsaus pažado, o iš kontroliuojamos darbo eigos, kurioje aišku, ką sistema daro, kur ji klysta ir kada įsitraukia žmogus.